Vašingtono panika

Washington D.C. 1952 m. Kapitolijus

   Vadinamoji Vašingtono panika (Washington flap; Washington panic arba 1952 Washington D.C. UFO incident) laikomas vienu žymiausių NSO stebėjimų žmonijos istorijoje. Šis įvykis nutiko 1952 metų liepos 12 – 19 dienomis. Ištisas dvi savaites, Vašingtono gyventojai, danguje regėjo keistus šviečiančius objektus. Panika jis pavadintas, nes sukėlė tikrą paniką Vašingtono aerouosto stebėjimo tarnyboje, o taip pat ir Hario Trumano vadovaujamos vyriausybės gretose. Iš tų dviejų panikos savaičių, liko daug nuotraukų ir begalė oficialių dokumentų bei liudininkų parodymų. NSO regėti ir virš Baltųjų rūmų.
   Idant sumažintų kilusią įtampą, Pentagonas surengė preskonferenciją, kuri vyko liepos 29 dieną. Žvalgybos direktorius, general-majoras Džonas Semfordas ir oro pajėgų operacijų direktorius Rodžeris Ramey preskonferencijoje tvirtino, jog tai kas buvo tomis dienomis regima virš Vašingtono, tebuvo meteorologiniai reiškiniai, bolidai ir meteorai, bet to tai nebuvo kieti kūnai, tad jie nekelia jokio pavojaus nacionaliniam saugumui. Taip pat jie teigė, jog tokių reiškinių visoje JAV teritorijoje registruojama šimtai.

   Žinoma, karinių pajėgų paaiškinimas susilaukė kritikos. Nu pat konferencijos, lakūnai ir NSO fenomeno tyrėjai nepaliovė kritikalvę Semfordo pareiškimo. Su karinių pajėgų paaiškinimu nesutiko ir JAV oro prognozių biuras. Biuras ypač kritikavo išsakytą nuomonę apie tai, jog radaruose buvo matoma temperatūros inversija. Biuro teigimu, tokia inversija turėjo būti matoma kaip vientisa linija, bet ne kaip pavieniai objektai.

   Po Vašingtono panikos, CŽV ir karinės oro pajėgos itin susidomėjo NSO fenomenu. Jų teigimu pranešimus apie NSO, bei pačius NSO gali naudoti priešiškos šalies karinės pajėgos idant pasėtų paniką tarp JAV piliečių. Mokslinės žvalgybos valdyba išleido memorandumą skirtą CŽV direktoriui Valteriui B. Smitui. Šio memorandumo pasėkoje 1953 metais buvo suburta Robertsono grupė (taip pavadinta, nes jai vadovavo fizikas Hovardas Persis Robertsonas). Grupės nariai buvo į-įžymūs to meto mokslininkai, kurie ėmėsi tirti Blue Book Project užfiksuotus pranešimus. Robertsono grupė, didžiąją dalį Blue Book Project užfiksuotų atvejų sugebėjo racionaliai paaiškinti, nes jie nebuvo paranormalūs, tad nekėlė jokio pavojaus JAV saugumui. Robertsono grupė, pasiūlė atkreipti dėmesį į NSO fenomeną. Po Robertsono grupės tyrimo, Blue Book rooject įgavo slaptumo statusą.