Dažnas iš mūsų yra girdėjęs apie Filosofinį akmenį, apie gyvybės eliksyrą bei tai jog senovės alchemikai bandė iš netauriųjų metalų išgauti auksą, gudresni gal dar yra girdėję vieną kitą alchemiko pavardę, tokią, kaip kad pavyzdžiui Paracelsas. Tuo paprastai ir apsiriboja mūsų žinios apie alchemiją, bet pažvelkime kokia iš tiesų buvo alchemikų vykdytų eksperimentų esmė.
Alchemikai, užsiimdami savo amatu, turėjo tris pagrindinius tikslus:
a) atrasti tokį cheminį-maginį-dievišką procesą, kurio metu netauriuosius metalus galima būtų paversti tauriaisiais, t.y. auksu arba bent jau sidabru. Toks procesas turėtų būti atliktas atradus filosofinį akmenį, be to gaminant auksą yra svarbu ir žmogaus sielos apvalymas, tad kiekvienas alchemikas studijuodavo ir gamtos mokslus ir teologiją idant geriau pažintų medžiagiškąjį ir dieviškąjį pradus daiktuose ir gyvuose organizmuose.
b) atrasti eliksyrą kuris prailgintų gyvenimą pratęstų neribotam laikui, ar net dovanotų nemirtingumą, idant be galo galėtum tobulėti ir tobulinti aplinką;
c) atrasti būdą, kuriuo galima būtų išauginti dirbtinį žmogų, vadinamą homunkulu.
Tirdami gamtą, alchemikai priėjo išvados, jog ją sudaro keturi būviai: sausas, šlapias, šiltas ir šaltas. Taip pat alchemiko užduotis buvo išmokti išgauti iš daiktų vadinamąją Kvintesenciją. Toks tikėjimas kilo dėl manymo, jog visi gamtos objektai – gyvūnai, akmenys, metalai – turi dvasią, prilygstančią žmogaus dvasiai, bet ne sielai. Ta dvasia sudaro daikto ar gyvūno esmę, nes kūnas tėra indas kuriame dvasia gyvena. Tad alchemikai taip pat turėjo ir tikslą dvasią išgryninti bei išvaduoti. Kvintesencijos sąvoka alchemijai itin svarbi, nes apjungia to meto tikėjimą, jog visą gamtą sudaro keturi elementai: oras, vanduo, žemė ir ugnis, o apjungia juos kvintesencija, kuri įkūnija esminę prigimtį.
Taip pat, alchemikų manymu, gamtoje viskas turėjo vyrišką arba moterišką pradą, o andorginiška būtis negali egzistuoti. Visa gamta yra sutverta eiti į tobulumą, tad viskas gamtoje tobulėja taip, kad galų gale gautųsi auksas, o visi kiti metalai tėra netobulo pasaulio sugeneruotas subproduktas, tad kiekvienas alchemikas stengėsi perprasti procesus, kurie padėtų tą tobulėjimą pagreitinti ir išgauti auksą. Kaip ten bebūtų, visi alchemikų tikslai susivedė į aukso išgavimą, nes auksas reiškė tobulumą. Čia nekabama apie auksą tik kaip apie metalą, o turimas omenyje ir žmogaus bei gamtos šventėjimo procesas, nes juk tikrasis alchemikas turi būti dievobaimingas ir doras, idant jam padėtų Dievas. Versdamasis savo amatu, alchemikas turėjo būti sąžiningas, teisingas, kantrus ir dievotas žmogus.
Alchemikai, užsiimdami savo amatu, turėjo tris pagrindinius tikslus:
a) atrasti tokį cheminį-maginį-dievišką procesą, kurio metu netauriuosius metalus galima būtų paversti tauriaisiais, t.y. auksu arba bent jau sidabru. Toks procesas turėtų būti atliktas atradus filosofinį akmenį, be to gaminant auksą yra svarbu ir žmogaus sielos apvalymas, tad kiekvienas alchemikas studijuodavo ir gamtos mokslus ir teologiją idant geriau pažintų medžiagiškąjį ir dieviškąjį pradus daiktuose ir gyvuose organizmuose.
b) atrasti eliksyrą kuris prailgintų gyvenimą pratęstų neribotam laikui, ar net dovanotų nemirtingumą, idant be galo galėtum tobulėti ir tobulinti aplinką;
c) atrasti būdą, kuriuo galima būtų išauginti dirbtinį žmogų, vadinamą homunkulu.
Tirdami gamtą, alchemikai priėjo išvados, jog ją sudaro keturi būviai: sausas, šlapias, šiltas ir šaltas. Taip pat alchemiko užduotis buvo išmokti išgauti iš daiktų vadinamąją Kvintesenciją. Toks tikėjimas kilo dėl manymo, jog visi gamtos objektai – gyvūnai, akmenys, metalai – turi dvasią, prilygstančią žmogaus dvasiai, bet ne sielai. Ta dvasia sudaro daikto ar gyvūno esmę, nes kūnas tėra indas kuriame dvasia gyvena. Tad alchemikai taip pat turėjo ir tikslą dvasią išgryninti bei išvaduoti. Kvintesencijos sąvoka alchemijai itin svarbi, nes apjungia to meto tikėjimą, jog visą gamtą sudaro keturi elementai: oras, vanduo, žemė ir ugnis, o apjungia juos kvintesencija, kuri įkūnija esminę prigimtį.
Taip pat, alchemikų manymu, gamtoje viskas turėjo vyrišką arba moterišką pradą, o andorginiška būtis negali egzistuoti. Visa gamta yra sutverta eiti į tobulumą, tad viskas gamtoje tobulėja taip, kad galų gale gautųsi auksas, o visi kiti metalai tėra netobulo pasaulio sugeneruotas subproduktas, tad kiekvienas alchemikas stengėsi perprasti procesus, kurie padėtų tą tobulėjimą pagreitinti ir išgauti auksą. Kaip ten bebūtų, visi alchemikų tikslai susivedė į aukso išgavimą, nes auksas reiškė tobulumą. Čia nekabama apie auksą tik kaip apie metalą, o turimas omenyje ir žmogaus bei gamtos šventėjimo procesas, nes juk tikrasis alchemikas turi būti dievobaimingas ir doras, idant jam padėtų Dievas. Versdamasis savo amatu, alchemikas turėjo būti sąžiningas, teisingas, kantrus ir dievotas žmogus.
Komentarai
Rašyti komentarą