Anglijoje sklando
legendos apie šunį vaiduoklį grimą, kuris praneša apie greitą regėtojo mirtį.
Pats grimo pavadinimas angliškai reiškia: žiaurus, negailestingas,
nepermaldaujamas. Kartais grimą, anglai, vadina tiesiog juodu šunimi, nes jie
tokie iš esmės ir yra. Tai būna didelis, maždaug veršiuko dydžio, juodas šuo
didelėmis, dubenėlio dydžio, raudonomis arba ugninėmis akimis. Tiesa, kartais
pasakojama, jog grimas turi tik vieną akį esančią snukio viduryje. Tikima kad
jo siaubingas kauksmas, pranašauja dideles audras. Pasakojama, jog grimas juda
be garso, girdisi tik tylus jo nagų kaukšėjimas.
Saffolke,
pasakojama, jog grimas yra geras vaiduoklis, žinoma jei nesudrumsi jo ramybės
ar neįeisi į jo valdas, nes tokiu atveju gali baigtis labai blogai. Šiaurinėje
Anglijoje, taip pat yra savi šuns vaiduoklio legendų variantai, kaip manoma
siekiantys dar druidų laikus. Islandų sagose, taip pat galima rasti demonišką
šunį Gramą, kuris turi pasirodyti prieš pat pasaulio pabaigą ir susikauti su
dievu Toru.
Grimai paprastai
pasirodo prie kapinių, senuose keliuose, bausmių vietose, pelkėse ar rūke.
Paprastai jis sutinkamas naktimis ar audros metu, Velso legendose, pasakojama
jog grimas pasirodo iš jūros. Manoma, jog grimas turi tiesioginį ryšį su pačiu
šėtonu. Legendos apie grimą, padarė akivaizdžią įtaką Artūro Konano Doilio romanui “Baskervilių šuo”.
Tokių legendų atsiradimą sunku vertinti vienareikšmiškai. Manoma, jog
šis mitologinis motyvas yra anachronizmas likęs nuo keltų laikų. Taip pat tai
gali būti archetipinis mirties pasiuntinio įvaizdis, sutinkamas ir kitose
kultūrose, pavyzdžiui graikų Cerberis.
Komentarai
Rašyti komentarą