Alcheminė salamandra

Paracelso salamandra

   Vakarų ezoteriniuose menuose, grindžiamuose keturiomis stichijomis (oru, vandeniu, žeme ir ugnimi) egzistuoja mitiniai padarai kurie vienur laikomi stichijų gyventojais, kitur – valdovais, variacijų yra įvairių. Taigi vienas iš tokių padarų, priskiriamas ugnies stichijai yra salamandra. Tikima, jog šis padaras, paprastai primenantis driežą, geba gyventi ugnyje ir laikomas šios stichijos dvasia. Salamandra čia suvokiama kaip pirminis elementas, ugnies dvasia ar net pati ugnies substancija.

Nepaisant to, jog salamandra gyvena ugnyje, jos kūnas yra be galo šaltas, būtent tai ir leidžia jai išlikti ugnies stichijoje, nes šis jos kūno šaltis iškart gesina bet kokią ugnį kuri ją bando paliesti. Taip pat, salamandra dažnai suvokiama kaip raudonojo filosofinio akmens įsikūnijimas.

    Viduramžių mene, salamandros atvaizdas buvo naudotas kaip teisiojo simbolis. Šis teisusis buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas šiame nuodėmingame pasaulyje. Salamandra būdavo vaizduojama ir herbuose, taigi tas kuris išdrįsdavo pavaizduoti ją savo herbe iš esmės atvirai deklaruodavo, jog jis gins tikėjimą ir nebijos jokių dėl to kylančių pavojų.

   Salamandros galias bandyta pažaboti. Tai buvo daroma specialiais veidrodžių mechanizmais koncentruojant saulės šviesą specialiame stikliniame inde. Tikėta, jog tokiu būdu žmogus gali pažaboti ne tik salamandors galias, bet ir pačią ugnis stichiją.

    Jau nuo Plinijaus Vyresniojo laikų, salamandra laikyta realiai egzistuojančia būtybe.Salamandra, kaip ugnies stichijos dvasia, dažnai minima alchemikų bei okultizmo traktatuose. Taip pat ją mini ir šventasis Augustinas, savo veikale “Dievo miestas”. Jis salamandrą pateikia, kaip pavyzdį to, kad materialūs kūnai gali egzistuoti ugnyje nesudegdami. O štai Leonadras da Vinčis manė, kad salamandra ne tik gyvena ugnyje, bet ja ir maitinasi. Salamandrą taip pat yra plačiai aprašęs ir Paracelsas savo traktate "Trisdešimties maginių figūrų paaiškinimas"