PR tyrėjo prieigos ypatumai

   Paranormalių reiškinių tyrėjas nesivadovaujantis moksline prieiga ir mokslininkas tiriantis pasaulio anomalijas gerokai skiriasi savo pranešimų pobūdžiu. Iš to lengva atpažinti kas yra kas.

   Jei mokslininkas gali toleruoti neapibrėžtumą susijusį su neištirtomis pasaulio sritimis, kaip tarkime NSO fenomenas. Kol nepaaiškėjo ir empiriškai nebuvo patvirtinta kas iš tiesų yra viena ar kita anomalija, mokslininkui yra visiškai normalu kelti dešimtis hipotezių, nei vienos nelaikant pačia teisingiausia, tik išskiriant tas kurios numanomai yra arčiau tikrovės. Juk jei nebūtų paslapčių iš esmės nebūtų ir mokslo, bei jo pasiekimų, taip ir gyventume olose apsikarstę žvėrių kailiais. Mokslo kelias eina per hipotezes ir jų įrodymą, taigi bet mokslininkas tiki, kad jo metodas gali atvesti prie tiesos pažinimo.

   Su tyrėjais kurie aklai tiki paranormaliais reiškiniais yra visiškai kitaip. Toks tyrėjas pateikia labai konkretų apibrėžimą kas buvo matyta. Štai pasirodė švieselė danguje, vadinasi tai gali būti tik ateivių erdvėlaivis ir jam visiškai nerūpi rasti kitas hipotezes, gal ne tokias konkrečias, bet irgi labai tikėtinas. Dažnai tas konkretus apibrėžimas pjaunasi su mūsų gamtamoksline paradigma, tačiau kiti besidomintys kabinasi už jų ir nekvestionuodami tiki, jog tai buvo skraidanti lėkštė. Tuo tikima net ir tada kai atsiranda koks nors racionalus paaiškinimas, kuris yra pakankami patikimas.

   Taigi, jei paranormalių reiškinių tyrėjas net nesvarsto galimybės jok kokia nors švieselė danguje gali būti ne ateivių erdvėlaivis, tada derėtų atsargiai vertinti jo pareiškimus, nes mes per mažai pažįstame pasaulį, kad vienareikšmiškai galėtume kiekvieną švieselę danguje laikyti skraidančia lėkšte, o kiekvieną neaiškų siluetą nuotraukoje – vaiduokliu, net nesvarstant kitokių galimybių.