Du paleovizito principai

   Noriu pasidalinti keliomis religijų tyrėjo Gintaro Beresnevičiaus mintimis apie vadinamąjį paleovizitą (kitaip paleokontaktas arba, paleokosmonautiką), išsakytomis žurnale „Katalikų pasaulis“ (1989 m. Nr. 13-14).
   Visų pirma, pačios paleovizito idėjos „nepateikia jokių naujų duomenų apie žmonijos kultūros raidą, o tik savaip interpretuoja seniai žinomus istorinius faktus“. Nors įžvalga pateikta jau prieš beveik 20 metų, bet stebint dabartines tendencijas iš esmės niekas nepakitę.
   Toliau G. Beresnevičius išskiria du išankstinius paleovizito principus, juos netrukus pateiksiu, tik pradžioje siūlau atkreipti dėmesį į žodį „išankstinis“. Paleovizito šalininkai, paprastai iš anksto žino ką reikia įrodyti arba duomenis vertina su išankstiniu nusistatymu, o tai savaime iškreipia duomenų interpretavimą. Taigi, kaip jau minėjau, Beresnevičius išskiria du principus: „tai antgamtinės tikėjimo prigimties neigimas (žmonijos tikėjimo objektas – ne Dievas, o aukštą technologijos lygį pasiekę ir kadaise žmonių sudievinti ateiviai) ir nepasitikėjimas žmogaus protu bei valia (didieji žmonijos kultūros kūriniai esą ateivių veiklos produktas)“. 
   Kiek tenka domėtis paleovizito idėjomis, išties keistos būna akivaizdžių istorinių faktų interpretacijos, duomenų iškreipimas ir kitokios realybės neatitinkančios idėjos, tad gal ne be reikalo G. Beresnevičius kelia klausimą: „juk, persiėmę paleokosmonautikos idėjomis, vardan abejotinų teiginių turėtume atsižadėti tikros žmonijos istorijos, kultūros, tikėjimo, vilties. Ar ne per didelės kainos reikalaujama už paprastą žmogišką žingeidumą?“

Dar keli žodžiai apie miego paralyžių

John Henry Fuseli "Košmaras"
   Fizikas teoretikas ir mokslo populiarintojas Michio Kaku, savo knygoje „Proto ateitis“ pastebi, kad maždaug 6 proc. žmonijos kenčia nuo miego paralyžiaus (apie šią būseną išsamiau esu rašęs anksčiau). Žmonės patiriantys miego paralyžių, pabudę patiria nemenką išgąstį bei haliucinacijas. Daug kam atrodo, kad kažkas yra prislėgęs krūtinę, rankas ir kojas laiko pabaisos ir pan. Kadangi toks mūsų neurofiziologijos fenomenas žinomas nuo seno, tad jis atsispindi ir vaizduojamajame mene, pvz. paveikslai kuriuose vaizduojamos bundančios iš miego moterys ant kurių krūtinės tupi į jas spoksantis demonas. Dalis psichologų mano, kad miego paralyžius gali paaiškinti vadinamąjį ateivių abdukcijos sindromą.

Įrodyta: Visata yra holograminė!

Hologramines visatos modelis
   Lietuvos mokslininkai neseniai ėmėsi tirti neįtikėtino reiškinio, o būtent holograminės visatos teorijos įrodymų. Tokių įrodymų kasdien daugėja, nes moderniosios technologijos, panaudojant specialius filtrus geba užfiksuoti holograminės visatos paraleles (tai oficialus terminas apibrėžiantis holograminės visatos matricines emanacijas bei hipostazinio lauko apraiškas). Tokias paraleles fiksuoja ne tik mokslininkai, bet ir eiliniai lietuviai. Po straipsneliu matote, nuotrauką kurioje vilnietis Zbišekas Zabiela užfiksavo vieną iš hipostazinio lauko epifaniją. Stebėtina, kad vilniečiui tai pavyko padaryti su savimi teturint tik paprastą, nors ir išmanųjį telefoną. Vilnietis teigia, kad tuo metu fotografavo gražiai atrodantį dangų.
   Britų mokslininkas Markas Stendokas, teigia kad greta holograminės visatos apostazių, dažnai fiksuojami ir neatpažintais skraidančiais objektais vadinami ateivių erdvėlaiviai (vieną jų galite matyti ir nuotraukoje). Tad, mokslininko manymu, tai tik laiko klausimas kada paaiškės NSO prigimtis. Lietuvis, astrofizikos ir astronavigacijos mokslų daktaras Steponas Darius Narkūnas, teigia, kad neatpažintais skraidančiais objektais skraido ne ateiviai iš kitų planetų, bet holograminės visatos kūrėjai anunakiai, kurie minimi dar senovės šumerų metraščiuose. 
   Ezoterikos mokslų daktaras Darius Arkliomantas mano, kad holograminės visatos hipostazinio lauko paralelių emanaciją paskatino 2012 metais pro Žemę praskriejusios Nibiru planetos šleifo paliktų astralinių lervų dalelių energetinės iškrovos.
   Taigi, galime drąsiai teigti, jog holograminės visatos teorija yra įrodyta. Džiugi žinia, ar ne?

Vilniečio Zbyšeko Zabielos užfiksuota holograminės visatos emanacija


Kanados Vilnius

   Verslosavaitė.lt aptikau tekstuką, tad jį perpasakosiu:
   Nedaugelis žino, kad Kanadoje (Ontarijo provincijoje į rytos nuo Otavos) egzistuoja miestelis Vilnius, nors tiesa, jis vadinamas lenkiškai – Wilno. Patį miestelį 1858 m. įkūrė lenkų emigrantai. Įdomu tai, kad miestelį įkūrė ne atvykėliai iš Lietuvos sostinės, o kašubai, gyvenantys šiaurinėje Lenkijos dalyje. Miestelį Vilniumi jie pavadino savo dvasinio lyderio Ludwiko Dembskio, gimusio Lietuvos Vilniuje, garbei. Šis miestelis laikomas seniausia lenkų kolonistų gyvenviete įkurta Šiaurės Amerikos žemyne. Kanados Vilniuje vis dar tebėra žmonių, kalbančių kašubų kalba.
   O prie ko čia paranormalūs reiškiniai? Anot legendų, šis Vilnius yra Kanados vampyrų sostinė. Apie tai Virdžinijos universiteto profesoriaus Jano Perkowski netgi buvo parašytas mokslinis darbas. Tai 85 puslapių veikaliukas pavadintas „Vampyrai, nykštukai ir raganos tarp Ontario kašubų“.
   Būsite Kanadoje būtinai apsilankykite.


Teurgija

   Ezoterinėje literatūroje kartais aptinkamas terminas teurgija, tad noriu jus supažindinti ką šis terminas reiškia.
   Terminas teurgija kyla iš graikų kalbos: theos (dievas) ir ergon (apeiga, šventas veiksmas). Pirmą kart terminas panaudotas neolpatonizme. Antikoje įvairiose religinėse kryptyse, taip vadino praktinį poveikį dievams, angelams, demonams ir kitokioms dvasinėms esybėms. Šis poveikis savyje turėjo tikslą gauti naudą iš anapusybės, pvz. praturėti, įgauti sėkmės, žinių ir pan. Teurginiai aktai paprastai vykdomi tam tikrų ritualų bei užkeikimų, maldavimų ar įsakymų forma. Teurgijos fenomenui būdingas betarpiškas bendravimas su dvasiniu pasauliu. Kartais šis terminas naudotas krikščioniškoje teologinėje literatūroje, norint apibrėžti prašančiojo vaidmenį maldoje. Vėlesniais laikais, teurgijos praktikos vis labiau įsiliejo į maginę pasaulėžiūra ir tapo neatskiriam jų dalimi.

Kas iš tiesų tie babajai?

   Turbūt dažnas esame girdėję kaip Artimųjų Rytų gyventojus vadina babajais. Šis tekstas ne apie juos, nes šie asmenys su babajais nieko bendra neturi, o ir žmonėms keistų epitetų kurių kilmės nežinai nederėtų taikyti. Čia mes trumpai pakalbėsime apie tikruosius babajus.
   Taigi, kas tie babajai? Babajais (kitaip babaika) senovės slavai vadindavo naktines būtybes, kuria būdavo gąsdinami vaikai. Lietuviškas atitikmuo būtų babaušis arba kitaip baubas bei ko gero angliškas boogieman. Babajus kaip mitologinė būtybė neturi konkretaus išvaizdos aprašymo, tad paprastai įsivaizduojamas pačia baisiausia forma, kokią tik galima įsivaizduoti. Tam tikra prasme tai neapibrėžtos išvaizdos pabaisa personifikuojanti didžiausias mūsų baimes. Nors žinoma apibūdinimai, nors ir skurdūs, egzistuoja, juose babajus apibūdamas kaip juodas senis turintis įvairių fizinių defektų: kupra, kreivos kojos, defomnuotas veidas, galūnių trūkumas ir pan. Matomai iš čia ir kyla babajaus pavadinimas. Pavadinimas kildinamas nuo totoriško babai reiškiančio senis. Jei babajus apibūdinamas tada jo apibūdinimas gali sutapti su standartiniu toje vietovėje egzistuojančiu piktosios dvasios apibūdinimu. Vienas iš babajaus atributų yra maišas į kurį jis deda nepaklusnius vaikus.
   Nėra žinoma kiek tokia būtybe tikėta realiai, o kiek tame būta tiesiog priemonė nuvaryti nepaklusnius vaikus miegoti arba tiesiog paauklėti.

Raganų recepto bandymas

   Skaitant tekstus apie inkviziciją ir raganų medžioklę, gana dažnai minima, jog raganos naudojo specialius tepalus kurių pagalba jos galėdavo nukeliauti į šabašus. Jau nuo seno daryta prielaida, jog raganos iš tiesų niekur nekeliavo, bet pasitepusios specialų tepalą patirdavo haliucinacijas. Aptikau vieną eksperimentą kuris kaip teigiama vyko praeitame amžiuje. Getingeno universiteto daktaras E. W. Peuckert paskelbė, jog jis su kolega išbandė vieną tokių tepalų. Jo teigimu, tai vienas iš tepalų raganų naudotų skraidymui. Šio tepalo sudėtyje yra nuodingų žolių, pvz. vaistinės šunvyšnės (dar vadintos raganų uoga) ir drignės (ji vadinta velnio akimi). Išsitrynus šiuo tepalu, abiems eksperimento dalyviams sutriko sąmonė ir jie pasijuto skrendą, o vėliau ir dalyvavę orgijose su demonais. Šis poveikis, anot daktaro tęsėsi apie dešimt valandų.
   Žinoma, čia kyla natūralus klausimas, ar tokio pobūdžio haliucinacijos kyla ir žmonėms, kurie nežino kokias patirtis šis tepalas turi sukelti, nes eksperimento dalyviai akivaizdžiai žinojo, tad tai ką jie patyrė, galėjo būti nulemta anksčiau suformuotos nuomonės.