Kas iš tiesų tie babajai?

   Turbūt dažnas esame girdėję kaip Artimųjų Rytų gyventojus vadina babajais. Šis tekstas ne apie juos, nes šie asmenys su babajais nieko bendra neturi, o ir žmonėms keistų epitetų kurių kilmės nežinai nederėtų taikyti. Čia mes trumpai pakalbėsime apie tikruosius babajus.
   Taigi, kas tie babajai? Babajais (kitaip babaika) senovės slavai vadindavo naktines būtybes, kuria būdavo gąsdinami vaikai. Lietuviškas atitikmuo būtų babaušis arba kitaip baubas bei ko gero angliškas boogieman. Babajus kaip mitologinė būtybė neturi konkretaus išvaizdos aprašymo, tad paprastai įsivaizduojamas pačia baisiausia forma, kokią tik galima įsivaizduoti. Tam tikra prasme tai neapibrėžtos išvaizdos pabaisa personifikuojanti didžiausias mūsų baimes. Nors žinoma apibūdinimai, nors ir skurdūs, egzistuoja, juose babajus apibūdamas kaip juodas senis turintis įvairių fizinių defektų: kupra, kreivos kojos, defomnuotas veidas, galūnių trūkumas ir pan. Matomai iš čia ir kyla babajaus pavadinimas. Pavadinimas kildinamas nuo totoriško babai reiškiančio senis. Jei babajus apibūdinamas tada jo apibūdinimas gali sutapti su standartiniu toje vietovėje egzistuojančiu piktosios dvasios apibūdinimu. Vienas iš babajaus atributų yra maišas į kurį jis deda nepaklusnius vaikus.
   Nėra žinoma kiek tokia būtybe tikėta realiai, o kiek tame būta tiesiog priemonė nuvaryti nepaklusnius vaikus miegoti arba tiesiog paauklėti.

Raganų recepto bandymas

   Skaitant tekstus apie inkviziciją ir raganų medžioklę, gana dažnai minima, jog raganos naudojo specialius tepalus kurių pagalba jos galėdavo nukeliauti į šabašus. Jau nuo seno daryta prielaida, jog raganos iš tiesų niekur nekeliavo, bet pasitepusios specialų tepalą patirdavo haliucinacijas. Aptikau vieną eksperimentą kuris kaip teigiama vyko praeitame amžiuje. Getingeno universiteto daktaras E. W. Peuckert paskelbė, jog jis su kolega išbandė vieną tokių tepalų. Jo teigimu, tai vienas iš tepalų raganų naudotų skraidymui. Šio tepalo sudėtyje yra nuodingų žolių, pvz. vaistinės šunvyšnės (dar vadintos raganų uoga) ir drignės (ji vadinta velnio akimi). Išsitrynus šiuo tepalu, abiems eksperimento dalyviams sutriko sąmonė ir jie pasijuto skrendą, o vėliau ir dalyvavę orgijose su demonais. Šis poveikis, anot daktaro tęsėsi apie dešimt valandų.
   Žinoma, čia kyla natūralus klausimas, ar tokio pobūdžio haliucinacijos kyla ir žmonėms, kurie nežino kokias patirtis šis tepalas turi sukelti, nes eksperimento dalyviai akivaizdžiai žinojo, tad tai ką jie patyrė, galėjo būti nulemta anksčiau suformuotos nuomonės.

Pirmasis sandorio su šėtonu paminėjimas

   Dalis žmonijos tiki, jog įmanoma sudaryti formalią sutartį su šėtonu. Šios sutarties tikslas, pardavus savo sielą šėtonui, įgyti turtų, garbės, galios ar panašiai. Ko gero žinomiausia tokio pobūdžio sutartis atskleidžiama Daktaro Fausto istorijoje, tad yra manančių jog nuo šios istorijos ir prasidėjo sandorio su šėtonu tikėjimas.
   Liudijimai apie tokias sutartis krikščionišką pasaulį lydi praktiškai nuo pat šios religijos atsiradimo. Pirmasis formalaus sandėrio su šėtonu sąvokos paminėjimas aptinkamas jau V a. šv. Jeronimo raštuose. Šis autorius pasakoja apie jaunuolį, kuris kreipėsi į burtininką, prašydamas pagalbos įgaunant gražuolės palankumą. Burtininkas už savo paslaugas privertė jaunuolį atsižadėti tikėjimo Kristumi. Na o konkretus sandorio su šėtonu paminėjimas, ko gero galėtų būti VI a. legenda apie Teofilį, kurioje pasakojama, jog šis sutiko būti šėtono tarnu ir todėl pasirašo sutartį su juo.

Apie amerikonus Mėnulyje

   Viena iš sąmokslo teorijų teigia, jog amerikiečių Apollo 11 įgula, niekada nebuvo išsilaipinusi Mėnulyje. Teorija teigia, jog vaizdo įrašas nufilmuotas paviljone ir jame pilna visokių detalių kurios išduoda jog filmavimas vyko Žemėje. Pavyzdžiui: plazdanti vėliava (to neturėtų būti jei nėra atmosferos); nuo Mėnulio modulio nusileidimo metu nekilo dulkės (o jos juk turėtų būti); šviesos atrodo lyg kristų nuo skirtingų studijos šviestuvų; astronautai juda ne taip, kaip turėtų judėti žmonės veikiami itin mažos Mėnulio traukos; per daug ryškūs astronautų pėdsakai ir t.t. Vis dėl to šių vaizdo įrašų analizė daryta ne kartą. Ne kartą tirti ir mūsų aptarti argumentai. Taigi pateiksiu kelis kontrargumentus prieš šią teoriją: Vėliava plazda, nes jos kotas iš aliuminio, tad jį vos palietus jis pradeda judėti. Pati vėliava pakabinta ant rusiškos „Г“ raidės formos stovo. Vibruojant stovui, laisvasis vėliavos galas makaluojasi, tad susidaro vaizdas, jog ji plazda. Tokia vibracija tęsiasi gana ilgą laiką. Pėdsakai įspausti ne smėlyje kaip teigiama, šioje sąmokslo teorijoje, tiesiog Mėnulio gruntas nėra padengtas oksido plėvele ir pasižymi neįprastu sukibimu. Įrašuose aptikti ir dulkių debesėliai kylantys nuo nusileidimo modulio. Galų gale pačią transliaciją sekė  sovietai ir jų duomenys patvirtino, jog transliacija sklido iš Mėnuli, be to veikė ant Mėnulio paviršiaus įtaisytas lazerinis atšvaitas.

Visi mes tikime leprikonais

Ar Marilyn Monroe taip sakė? Kai kurie tuo tiki...
   Mes visi kažkuo tikime, bet klausimas kiek mūsų tikėjimai yra pagrįsti? Gana dažnai, mes išgirdę teiginį apie kokį nors keistą dalyką jį tiesiog dedamės galvon, neįvertindami kiek toks nutikimas gali būti realus. Taip gimsta įvairios urbanistinės legendos bei nepagrįsti tikėjimai. Nieko tokio, jei vienas individas tiki bele kokia nesąmone, deja kai kurie dalykai tampa visuomenės tikėjimo dalimi. Tarkime vien tai, kad Lietuvos žiniasklaida itin daug rašo apie tai kokius paranormalius reiškinius regėjo vienas ar kitas žmogelis, tačiau itin retai rašoma apie tai, ką apie šiuos dalykus sako mokslininkai, visuomenėje susikuria tikėjimas realiu vieno ar kito reiškinio egzistavimu. Taip ir gaunasi, kad žmonės tiki jog Antakalnio 25 vaidenasi, o kiekvienose kapinėse gali nufotografuoti neaiškios kilmės siluetą ir kas nakt danguje išvysti skraidančią lėkštę. Dėl vienareikšmiškos informacijos pateikimo ar gavimo, didelė visuomenės dalis tiki pačiais keisčiausiais dalykais.
   Žinoma, visi mes tikime nepagrįstais dalykais, nei vienas nuo to neapsaugotas, nes kiekviena sritis kurios neišmanome, remiasi tikėjimu. Norime to ar nenorime, mes pilni mitų apie įvairiais sritis, apie kurias girdėjome tik paviršutiniškai. Net patys racionaliausi protai, tiki nepagrįstais dalykai, tik pastarieji gal kiek labiau stengiasi, tokius tikėjimus eliminuoti iš savo mąstysenos, o kitiems... na daugumai panašu, kad nerūpi kuo jie tiki. Gal būt todėl, kad tikint leprikonais ir čiupakabromis gyvenimas gali atrodyti kiek įdomesnis.

Kernavės ragana

   Senovėje, Lietuvoje, kaip ir visuose pasaulio kraštuose, būta moterų vadintų raganomis. Viena jų buvo palaidota Kernavėje. 
   Kernavės ragana buvo palaidota su sidabriniais auskarais, vaizduojančiais žalčius, ryjančius savo uodegas. Šis raganos papuošalas – vienintelis atrastas tokio tipo auskarų egzempliorius. Kernavės ragana gyvenusi XIII a. pab. – XIV a. pr.. Po raganos palaidojimo jos kapas žmonėms kėlė baimę, todėl buvo imtasi įvairių priemonių, kad ji negalėtų vaidentis ar nesugrįžtų iš kapų. Palaikams buvo nukirsta galva, nukapotos rankos ir padėtos šalia kojų, o krūtinė persmeigta drebuliniu kuolu. Tokiu būdu, įvairiuose kraštuose, būdavo apsisaugojama nuo įvairaus pobūdžio nemirėlių sugrįžimo.
   Spėjama, jog tai būta moteriškės, užsiiminėjusios liaudies medicina, gydymu ir užkalbėjimai.  Kiek ji iš tiesų galėjo užsiimti raganyste ir burtininkavimu nėra žinoma, tad tikėtina jog ji buvo labiau kaimo žiniuonė nei ragana.

Kodėl nesisveikiname per slenkstį?

   Labai dažnai sveikinantis žmonės būtinai peržengia slenkstį, kad abu atsidurtų vienoje ir toje pačioje pusėje. Visų prima žinoma tai mes suprantame kaip mandagumą, tačiau iš kur kilo ši etiketo taisyklė?
   Senovėje tikėta, kad po slenksčiu gyvena namus globojanti dvasia. Kai kuriuose kraštuose, po slenksčiu būdavo laidojami mirusieji, tad slenkstis suvoktas kaip savotiška dvasių ar protėvių buveinė. Kalbėdamas per slenkstį ar per jį atlikdamas kitus veiksmus gali sutrukdyti dvasių ar protėvių ramybę. Iš čia kyla ir kiti prietarai, kaip pvz. jei svečias suklupo ant slenksčio, vadinasi dvasia perspėja apie jo piktus kėslus; jei šeimininkas nepalydi svečio iki slenksčio, tai dvasia gali pradėti pastarajam kenti ir t.t. Kita vertus, archajiniam mąstymui buvo svarbu, kad bendraujantys žmonės būtų toje pačioje erdvėje, nes kosmosas buvo padalintas į sacrum ir profanum, tad žmogus būdamas už namo ribų, tam tikra prasme buvo chaoso teritorijoje, ir palinkėdamas kažką iš ten, galėjo į tvarkingą kosmosą atnešti nelaimę.