Pranašas (gr. prophētēs jam artimas žodis prophanō – pranašauju, paskelbiu, pranešu) taip vadintas Dievo žodžio skelbėjas ir aiškintojas. Senovės Graikijoje pranašu laikytas žmogus, spėjantis ateitį, perteikiantis, aiškinantis dievų valią (kitaip orakulas). Pranašės Kasandros įvaizdžiu parodoma, kas nutinka, kai neklausoma pranašo įspėjimų (pvz., kilo Trojos karas). Taigi pranašavimas yra tam tikras mistiškas būdas nuspėti ateitį arba dievų valią. Tai kas gi čia negerai su termino naudojimu? Kadangi sinoptikai naudojasi mokslo atradimais, jie nedaro bukų ir fantazija pagrįstų sprendimų, jie daro prognozes. Prognozavimas (gr. prognōsis – numatymas) yra, tiriamų procesų, reiškinių ir kitų objektų laukiamos ar pageidaujamos būklės ateityje mokslinis numatymas, kitaip prognozių sudarymas. Taigi prognozė yra moksliškai pagrįstas įvykių numatymas. Savaime suprantama, kad jis ne visada būna tikslus, nes veikia begalė faktorių kurie nebūtinai visi žinomi. Meteorologija yra mokslas, o ne magija, tad nereikėtų jos mistifikuoti nuvertinant iki pranašavimo iš kavos tirščių ar kitų keistų dalykų.
Mūsų naudojamos sąvokos kuria tam tikrą informacinį lauką
(prašau čia vėl gi neįžvelgti mistikos). Priklausomai nuo to kaip jas
naudojame, patys sau kuriame tam tikras mąstymo kategorijas. Šiuo konkrečiu
atveju, jei kalbame apie sinoptikų prognozes kaip apie pranašystes, sau
įdiegiame nepasitikėjimą meteorologija, o per tai pamažu artėjame ir prie
nepasitikėjimo mokslu kaip tokiu. Sąvokos svarbios, nes jas netiksliai naudodami
iškreipiame tiesą ir gyvename kreivų veidrodžių karalystėje.
Komentarai
Rašyti komentarą