Ritualinis gydymas senovėje

   Archajiniai gydymo ritualai pasižymėjo tuo, jog buvo tikima, kad vaistas tampa veiksmingas tik tada, kai yra sužinoma jo kilmė ir kai gydymo metu, rituališkai nukeliaujama į mitinį jo atsiradimo momentą. Tokia praktika ir dabar būdinga didelei daliai užkalbėjimų ir panašių netradicinės medicinos praktikų. Didelė dalis užkalbėjimų primena ligos arba demono sukėlusio tą ligą istoriją. Ritualo metu ši istorija yra paprastai papasakojama, taip rituališkai atgaivinama akimirka kai dievybei ar šventajam pavyko sutramdyti šią ligą. Pavyzdžiui, asirų danties skausmo užkalbėjime pasakojama, kad Annu sukūrus dangų, dangus sukūrė žemė sukūrė upes, upės sukūrė kanalus, kanalai sukūrė tvenkinius, o tvenkiniai sukūrė Kirminą. Šis kirminas liedamas ašaras nukeliauja pas Šamašą ir Ea ir jų pasiteirauja ką jis galėtų ėsti. Šie dievai Kirminui pasiūlo vaisius, tačiau Kirminas pareikalauja, kad jam kaip maistas būtų duoti ir žmogaus dantys. Užkalbėjimo pabaigoje sakoma: „Kadangi tu taip pasakei, Kirmine, lai Ea tave sutraiško savo galinga ranka“. Toks užkalbėjimų pobūdis nukreipdavo archajinį žmogų į mitinius laikus, rituališkai išimdami žmogų iš istorinio laiko ir nukeldami į tuos laikus kada būta Rojaus amžiaus. Tikėta, kad tokiu būdu žmogus iš tiesų pagis. Tokias pat, tik daug primityvesnes šio archajiško tikėjimo apraiškas galime sutikti ir moderniojoje ezoterikoje.