Gyvybė pirmykštėje Žemėje ir kosmose



   1953 metais tyrėjas Stenlis Mileris laboratorinio eksperimento metu parodė kaip pirmykštėje Žemėje, lengvai galėjo užgimti gyvybė. Jis sumaišė vandenį su vandeniliu, metanu ir amiaku, taip padarydamas vadinamąjį Pirmykštį sultinį. Būtent šie komponentai buvo pirmykštės Žemės pagrindas. Tada Mileris per šį tirpalą paleido elektros iškrovą, taip imituodamas pirmykštėje Žemėje vykusį gausų žaibavimą. Šio eksperimento rezultatai buvo įspūdingi. Mileriui šiame tirpale pavyko išgauti organines molekules vadinamas aminorūkštimis. Aminorūkštys yra baltyminės dalelės kurios įeina į visų mums žinomų organizmų kūnus. Taigi galima tokia išvada: jei žaibas padėjo iš tokio tirpalo, pirmykštėje Žemėje užgimti gyvybei, tai ar negali būti, jog analogiškai gyvybė galėjo užgimti ir kitose planetose? Juk kosminiai zondai panašius komponentus kaip Milerio eksperimente aptinka visoje Saulės sistemoje.
   Žinoma, visos mums pažįstamos gyvybės formos yra priklausomos nuo skysto vandens ir anksčiau visi gyvybės kosmose tyrimai apsiribojo skysto vandens paieškomis, tačiau dabar šios ribos prasiplėtė ir manoma, jog gyvybė galėjo užsimegzti ir kitokiomis sąlygomis. Tokią tyrimų eigą paskatino vadinamųjų ekstremofilų atradimas. Ekstremofilai yra tokios gyvybės formos, kurios gyvena itin aukštose ar itin žemose temperatūrose. Tokios gyvybės pavyzdžių randama mūsų planetoje. Ekstremofilai randami ir itin karštuose geizeriuose ir po Arkties ledais. Žinoma, tai yra nedideli, paprasti organizmai, tačiau jų atradimas gerokai praplėtė gyvybės egzistavimo ribas.
   Tokie atradimai skatina mokslininkus naujai pažvelgti į gyvybės kitose planetose tikimybę. Kai kurie mokslininkai net kelia mintį, jog gyvybė kitose planetose bus atrasta pe artimiausius 10 metų.

Komentarai