Grimas – juodasis šuo vaiduoklis

   Anglijoje sklando legendos apie šunį vaiduoklį grimą, kuris praneša apie greitą regėtojo mirtį. Pats grimo pavadinimas angliškai reiškia: žiaurus, negailestingas, nepermaldaujamas. Kartais grimą, anglai, vadina tiesiog juodu šunimi, nes jie tokie iš esmės ir yra. Tai būna didelis, maždaug veršiuko dydžio, juodas šuo didelėmis, dubenėlio dydžio, raudonomis arba ugninėmis akimis. Tiesa, kartais pasakojama, jog grimas turi tik vieną akį esančią snukio viduryje. Tikima kad jo siaubingas kauksmas, pranašauja dideles audras. Pasakojama, jog grimas juda be garso, girdisi tik tylus jo nagų kaukšėjimas.
    Saffolke, pasakojama, jog grimas yra geras vaiduoklis, žinoma jei nesudrumsi jo ramybės ar neįeisi į jo valdas, nes tokiu atveju gali baigtis labai blogai. Šiaurinėje Anglijoje, taip pat yra savi šuns vaiduoklio legendų variantai, kaip manoma siekiantys dar druidų laikus. Islandų sagose, taip pat galima rasti demonišką šunį Gramą, kuris turi pasirodyti prieš pat pasaulio pabaigą ir susikauti su dievu Toru.
   Grimai paprastai pasirodo prie kapinių, senuose keliuose, bausmių vietose, pelkėse ar rūke. Paprastai jis sutinkamas naktimis ar audros metu, Velso legendose, pasakojama jog grimas pasirodo iš jūros. Manoma, jog grimas turi tiesioginį ryšį su pačiu šėtonu. Legendos apie grimą, padarė akivaizdžią įtaką  Artūro Konano Doilio romanui “Baskervilių šuo”.
   Tokių legendų atsiradimą sunku vertinti vienareikšmiškai. Manoma, jog šis mitologinis motyvas yra anachronizmas likęs nuo keltų laikų. Taip pat tai gali būti archetipinis mirties pasiuntinio įvaizdis, sutinkamas ir kitose kultūrose, pavyzdžiui graikų Cerberis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą