Apie runų istoriją

Runų rankraštis vadinamasis "Runų kodeksas"
   Runos buvo plačiai paplitęs senovės skandinavų ir germanų raidynas, kuris taip pat, kiek pakitusia forma buvo paplitęs ir aplinkiniuose kraštuose. Runų, kilmė kol kas nėra labai aiški, tačiau aiškiai žinoma, jog jos buvo buvo naudotos maždaug nuo I amžiaus. Anot mitologinės kilmės pasakojimo, runas atrado dievas Odinas, po to kai pradūręs save ietimi, devynias dienas ir naktis iškabojo ant Pasaulio medžio Igadrasilio, tuo metu nieko nei valgydamas nei gerdamas. Pabaigoje jis numalšino troškulį šventuoju midumi, kuriuo jį pavaišino jo senelis Beltornas, ir būtent tada Odinas išgirdo runas bei užrašė jas savo krauju ant Igadrasilio kamieno.
   Runų kilmės teorijų yra daug, štai kelios populiariausios:
   Izaokas Teiloras iškėlė hipotezę, jog runos galėjo kilti iš graikų raidyno. Jis manė jog skandinavus ir germanus su šiuo raidynu galėjo supažindinti gotai. Gotišką kilmę palaikė ir Otto von Frizenas, tik jis manė, kad runas sugalvojo patys gotai. Lidvikas Francas Adalbertas Vimmeris, iškėlė teoriją jog runos susiformavo iš lotyniškos II a. abėcėlės. Taip pat runos kildintos iš iš Šiaurinių etruskų raidyno, šią teoriją 1928 metais iškėlė Karlas Mapstrenderis.
   Buvo iškelta ir ezoterinių runų kilmės teorijų. Vieną iš jų vystė profesorius Sigurdas Agrellis. Jo manymu feoh buvo ne pirmoji, bet paskutinė runų abėcėlės raidė. Jis teigė, jog išdėsčius runas pagal jo metodiką, atsiskleidžia senosios ezoterinės skandinavų ir germanų žinios. Deja šios teorijos nepripažino mokslinė bendruomenė, dėl per dėm didelių sąsajų su ezoteriniais mokymais, tačiau šią teoriją perėmė žinomas ezoterikas Kennetas Medouzas.
   Runų rašmenys, buvo vaizduojamos vertikaliomis linijomis. Jei atkreipsite dėmesį, nei vienoje runoje nėra horizontalių linijų. Manoma, jog toks rašymo būdas galėjo būti įtakotas tam tikrų religinių aspektų, kurie kol kas iki galo neištirti.
   Runų rašmenys paprastai randami ant medienos, nors kiek rečiau, tačiau pasitaiko jų vaizdavimo ir ant akmens, metalo ir molinių lentelių.
   Tradiciškai runos skirstomos į du raidynus. Tai futhark (vyresniosios runos), kurios buvo paplitusios III – VIII amžiuose ir daniškas runas (jaunesniosios runos), kurių paplitimas buvo IX – XI amžiais. Senovės germanų runų raidynas turėjo 24 ženklus. Skandinaviškasis (jaunesnysis) turėjo tik 16 ženklų.
   XIV a. su krikščionybės paplitimu bei rašto lotynizacija, runų raidyno buvo atsisakyta, nes jis buvo susietas su pagonybe. Tačiau XX a. susidomėjimas jomis vėl tapo gajus kaip niekad. Štai, pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje, net buvo įsteigtas runų rašmenų institutas, taip dalis runų buvo panaudota ir nacistinėje simbolikoje, kaip kad runa sygil mums labiau žinoma kaip SS simbolis.
   Didžioji dalis runų simbolikos buvo iššifruota, tačiau toli gražu ne visa, tad jei kas domitės runomis ir runų magija, turėtumėte suprasti, kad tos runų reikšmės kurias mums pateikia ezoteriniai vadovėliai, dažnai būna laužtos iš piršto ir nelabai ką bendra teturi su autentiška jų reikšme, dažnai tai būna laisva vieno ar kito autoriaus interpretacija, kuri skiriasi priklausomai nuo kiekvieno autoriaus išmonės. Runų iššifravimas yra labai sudėtingas procesas. Atrodytų kas čia tokio, juk štai egiptiečių rašmenys buvo iššifruoti. Tačiau runų rašymas neturėjo konkrečios krypties. Jos galėjo būti rašomos ir iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę, ir iš viršaus į apačią ir atvirkščiai. Tad tokiu būdu, labai sudėtinga sudaryti konkretų žodyną.
   Laikui bėgant, runų magijos atstovai, surankiojo savo raidyną iš įvairių runų rašmenų laikotarpių, suteikė jiems savas prasmes, suteikė numanomą maginę reikšmę, deja runų magijos naudotas raidynas iš esmės yra kratinys, nedaug ką bendra teturintis su istorine runų reikšme. Bet kaip ten bebūtų, runų magija tur nemažai pasekėjų, kurie jų pagalba bando nusakyti ateitį, žmogaus charakterį, kuria apsauginius amuletus ir kitokius maginius talismanus, bei kerus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą