Selenitai - mėnuliečiai

Selenitai G. Melies filme "Le Voyage dans la Lune" (1902 m.)
   Dar prieš gerus pusantro šimto metų, astronomai manė, jog Mėnulyje gali egzistuoti kita civilizacija. Šie Mėnulio gyventojai tiek mokslinėje aplinkoje, tiek fantastinėje literatūroje paprastai buvo vadinami selenitais. Pats pavadinimas kildinamas iš antikinės Graikijos mitų apie Mėnulio deivę Seleną (kartais ji dar vadinama Mena). Jos atitikmuo romėniškame panteone būtų Diana. Kitas selenitų pavadinimas yra lunatikai, šis darinys kyla nuo lotyniškosios Selenos vardo formos Luna.
    Pats tikėjimas selenitų egzistavimu jau svarstyta ir antikos laikais, apie tai pavyzdžiui kalbėjo Plutachas.
   1833 metais, žinomas to meto astronomas Džonas Heršelis paskelbė, jog Mėnulio paviršiuje atrado jūras ir upes. Taip pat jis teigė, jog mūsų palydove esama atmosferos, pritaikytos gyvybei. Taip pat Heršelis teigė, jog Mėnulyje esama augalijos bei gyvūnijos, negana to, ten gyvena išsivysčiusi civilizacija. Šią idėją pasigavo to meto astronomijos žurnalai ir ėmėsi publikuoti įvairius piešinius, o vėliau ir nuotraukas, kuriose atseit buvo užfiksuoti Mėnulio paviršiuje pastebėti dirbtinės kilmės objektai, kaip kad tiltai, piramidės, namai. Štai lenkų tyrėjas ir rašytojas Ježy Žulavsij, savo knygoje “Ant sidabrinio rutulio”, net nurodė tikslias vieno iš sugriuvusių Mėnulio miestų koordinates. Jis teigė, jog teleskopo pagalba, pats stebėjo šiuos griuvėsius.
   XX a. selenitų teorijos įgavo naują kryptį ir imta kalbėti apie kosminius laivus, neaiškias šviesas ar net nacius II Pasaulinio karo pabaigoje persikėlusius gyventi į Mėnulį. Taip pat esama daug tokių teorijų, kaip kad teigimas, jog nugarinėje Mėnulio pusėje stovi ištisi selenitų miestai, o JAV kosminė programa Apollo buvo nutraukta tik todėl, jog selenitai išvijo amerikiečius iš savo teritorijos ir prigrasino čia daugiau nesirodyti. Kaip žinia, tokių teorijų mokslinis pasaulis nepripažįsta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą