Dažnai yra manoma, jog magijos draudimas yra inkvizicijos išmislas. Tačiau toks reiškinys egzistavo dar gerokai iki inkvizicijos institucijos atsiradimo. Štai šumerai magiją buvo uždraudę valstybiniu lygmeniu ir tokių valstybinių draudimų istorija mena daug daugiau.
Štai įvairūs Romos imperatoriai leisdavo ediktus, kuriais visiškai buvo draudžiama vienokia ar kitokia magija, kaip pavyzdžiui visuotinis nekromantų pasmerkimas myriop.
Dionas Kasijus mini, jog 721 metais nuo Romos įkūrimo, Oktavijaus, Antonijaus ir Lepido triumveratas visus kerėtojus ir astrologus išvarė iš šalies. Imperatorius Augustas išleido ediktą kuriuo visi magai buvo pasmerkti mirties bausmei; tame pačiame edikte buvo teigiama, jog asmenys užsiimantys magija, akivaizdžiai smerkia visus dievus.
Kartą Romoje buvo aptikta biblioteka kurioje buvo virš 2000 knygų, lotynų ir graikų kalbomis, skirtų magijai. Visos šios knygos nedelsiant buvo sudegintos.
Tiberijaus valdymo metais, specialiu dekretu, asmenys praktikuojantys maginius menus, vėl buvo išvaryti iš šalies, o garsus to meto magas Liucijus Pituanas buvo numestas nuo olos, o kitas, vardu Publijus Marcijus, buvo nuteistas mirties bausme. Tacitas mini, jog senatą valdant Klaudijui, burtininkai vėl gi buvo varomi iš miestų. Net ne ilgą laiką valdęs imperatorius Vitellijus spėjo susidoroti ne su vienu aiškiaregiu pranašavusiu būrimais. Negana to, šis imperatorius net neleisdavo vykti normaliam juridiniam teismui, tad su teisiamaisiais būdavo susidorojama praktiškai be jokio teismo. Imperatorius Vespasianas, draudė būrėjams draudė būti Italijoje, svetimšaliams būrėjams buvo draudžiama įvažiuoti į šalį, o vietiniai būdavo išvaromi.
Net ir inkvizicijos laikotarpiu, religinis teismas raganas ir burtininkus teisė labai trumpą laiko tarpą. Tokie teismai greitai perėjo civilinės valdžios žinion ir burtininkai būdavo teisiami kaip kriminaliniai nusikaltėliai.
Negana to ir mūsų laikais, žiniasklaidoje vis atsiranda pranešimų kaip kokioje nors Afrikos ar panašioje šalyje buvo susidorota su burtininkais.
Taigi, susidorojimo su burtininkais fenomenas, yra pasklidęs per visą pasaulį ir egzistavo nuo neatmenamų laikų. Tai, jog mes paprastai esame girdėję tik apie inkvizicijos teismus tėra mūsų žinių spraga, kuria reikėtų užpildyti.
Štai įvairūs Romos imperatoriai leisdavo ediktus, kuriais visiškai buvo draudžiama vienokia ar kitokia magija, kaip pavyzdžiui visuotinis nekromantų pasmerkimas myriop.
Dionas Kasijus mini, jog 721 metais nuo Romos įkūrimo, Oktavijaus, Antonijaus ir Lepido triumveratas visus kerėtojus ir astrologus išvarė iš šalies. Imperatorius Augustas išleido ediktą kuriuo visi magai buvo pasmerkti mirties bausmei; tame pačiame edikte buvo teigiama, jog asmenys užsiimantys magija, akivaizdžiai smerkia visus dievus.
Kartą Romoje buvo aptikta biblioteka kurioje buvo virš 2000 knygų, lotynų ir graikų kalbomis, skirtų magijai. Visos šios knygos nedelsiant buvo sudegintos.
Tiberijaus valdymo metais, specialiu dekretu, asmenys praktikuojantys maginius menus, vėl buvo išvaryti iš šalies, o garsus to meto magas Liucijus Pituanas buvo numestas nuo olos, o kitas, vardu Publijus Marcijus, buvo nuteistas mirties bausme. Tacitas mini, jog senatą valdant Klaudijui, burtininkai vėl gi buvo varomi iš miestų. Net ne ilgą laiką valdęs imperatorius Vitellijus spėjo susidoroti ne su vienu aiškiaregiu pranašavusiu būrimais. Negana to, šis imperatorius net neleisdavo vykti normaliam juridiniam teismui, tad su teisiamaisiais būdavo susidorojama praktiškai be jokio teismo. Imperatorius Vespasianas, draudė būrėjams draudė būti Italijoje, svetimšaliams būrėjams buvo draudžiama įvažiuoti į šalį, o vietiniai būdavo išvaromi.
Net ir inkvizicijos laikotarpiu, religinis teismas raganas ir burtininkus teisė labai trumpą laiko tarpą. Tokie teismai greitai perėjo civilinės valdžios žinion ir burtininkai būdavo teisiami kaip kriminaliniai nusikaltėliai.
Negana to ir mūsų laikais, žiniasklaidoje vis atsiranda pranešimų kaip kokioje nors Afrikos ar panašioje šalyje buvo susidorota su burtininkais.
Taigi, susidorojimo su burtininkais fenomenas, yra pasklidęs per visą pasaulį ir egzistavo nuo neatmenamų laikų. Tai, jog mes paprastai esame girdėję tik apie inkvizicijos teismus tėra mūsų žinių spraga, kuria reikėtų užpildyti.
Tačiau katalikiškas "požiūris" į būrėjus, burtininkus ir raganius nustelbė viską, kuris pavirto į masinį genocidą - visai nekaltų žmonių naikinimą su jų turto pasisavinimu, kurį galima prilyginti tik vokiečių ir rusų koncentracijos stovykloms. Maža žmogui vietos šitam pasaulyje. Vieni kitus gaudom ir naikinam, vien tik už tai, kad yra kitaip mąstančių. Nejaugi būtų įdomu, jei visi būtume vienodi? Atsakymas tik vienas - valdžia. Juk visus "vienodus" valdyti ir kontroliuoti daug paprasčiau :)
AtsakytiPanaikintiNa deja ne visai taip. Katalikškas požiūris nieko nesiskyrė nuo kitų tautų. Vien ką indėnai išdarinėjo su savo burtininkais daug ką parodo. Esmė ta, kad kol Katalikų Bažnyčia valdė inkviziciją tol tų sudeginimų būta vienetiniai atvejai. Pati ta košė prasidėjo nuo XV amžiaus, kai bažnytinė inkvizicijos institucija jau beveik nebeveikė. Tu metu raganų bylas pradėjo nagrinėti civilinis teismas ir jis raganavimą priskyrė kriminaliniams nusikaltimams. Vėl gi kitas dalykas kad pagrindiniai raganų teismai buvo ne katalikiškuose o protestantiškuose kraštuose. Žodžiu kaip mes benorėtume matyti katalikų bažnyčią kaip baisiausią inkvizicijos baubą, istoriniai duomenys neleidžia to daryti :)
Panaikinti