Prietarai ir tikėjimas

   Prietarai išties keistas dalykas. Dauguma teigia, kad jais netiki tačiau didelė dalis visuomenės jų vis tiek laikosi. Paradoksalu tai, kad kuo žmogus mažiau religingas (tradicinės religijos prasme) tuo jis gyvenime daugiau tiki prietarais. Žinoma tai nėra aksioma. Kai bendrauji su praktikuojančiais tradicinių religijų išpažinėjais, jie paprastai netiki prietarais, nes religinė savimonė apsaugo nuo bereikalingų neegzistuojančių priežastinių ryšių ieškojimo. Kiek mano asmeninė patirtis rodo, statistiniai tikintieji, kurie nelabai supranta kuo tiki, nors ir vaikšto į savo bažnyčią, būna pilni prietarų. Įdomiausia tai, kad kai tikėjime trūksta sąmoningumo, tada jo vieton stoja tikėjimas prietarais. Kai kurie teologai teigia, kad prietarai yra iškreipto religingumo forma ir nieko čia nepadarysi, nes žmogus būdamas homo religiosus nesąmoningai siekia kažkuo užpildyti dvasingumo stygių.
   Paradoksalu ir tai, kad dažnai sutinku žmonių kurie save laiko racionalumo gigantais ir neigia bet kokį religingumą,tačiau gana dažnai tiki prietarais. Jie nešiojasi su savimi talismanus, ir nors netiki tačiau vengia eiti po kopėčiomis, o juodai katei perbėgus per kelią pakeičia ėjimo kryptį.
   Tikėjimas prietarais yra gajus ir nuo tikėjimo jais apsisaugoti matau tik dvi realiai veikiančius būdus:
1.    Sąmoningas religingumas.
2.    Bet kokio tikėjimo sąmoningas atmetimas.
   Tiek vienu tiek kitu atveju žmogus nustoja ieškoti neegzistuojančių priežastinių ryšių tarp juodos katės perbėgusios kelią ir vėliau nutikusios nelaimės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą