Kodėl nereikėtų bijoti kritikos?

   Svarstau, kodėl tikintieji paranormaliais reiškiniais dažnai taip bijo kritikos? Jos bijo ne tik jie, bet ir daug kas iš religinių tikinčiųjų ar bet kokiose kitose srityse besiangažuojantys žmonės. Bandai diskutuoti su žmogumi, kvestionuoti jo tikėjimą (nes savąjį juk kvestionuoji kasdien), tačiau šis bet kokį bandymą pažvelgti kitaip, sutinka su aršia gynyba. Dažnai bet kokia kritika sutinkama kaip asmeninis puolimas ar įžeidimas. Keista, nes niekas juk nepuola nei jų tikėjimo kaip tokio nei juo labiau asmens. Sakyčiau kritikos nereikia bijoti, o ją pasitikti išskėstomis rankomis. Man asmeniškai patinka konstruktyvi kritika ir oponentų iškelti sudėtingi klausimai apie dalykus kuriais aš tikiu bei domiuosi, nes tai padeda pamatyti, kiek tu tikrai esi tvirtas savo tikėjime, kiek jį esi pasvarstęs, kiek suradęs argumentų jį apginti. Jei kažkas per mažai apsvarstyta, kritika padeda susivokti ir surasti naujus argumentus. Žinoma, visi mes norime jaustis puikiai išmanantys savo tikėjimą, tačiau kiek besigilinsi į jį tu vis tiek turėsi abejonių, turėsi neapmąstytų sričių ir jei nei pats, nei juo labiau kas nors kitas neišsakys kritikos tavo tikėjimo atžvilgiu, tu virsi savo sultyse ir galų gale turėsi gana iškreiptą ir neapsvarstytą tikėjimą.
   Taigi, linkiu nebijoti kritikos, nes ji padeda susivokti savyje, padeda susivokti kas su tavo tikėjimo objektu yra gerai, o kas blogai. Kritika padeda pagilinti savo žinias ir iš naujo viską apmąstyti. Ir čia visiškai nesvarbu kuo tu tiki: Dievu, ateiviais, vaiduokliais, mokslu ar dar kuo nors; kritika visada padeda susivokti kas ir kaip čia yra. Ji griauna iliuzijas, kurias mes susikuriame sėdėdami savo komforto zonoje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą