 | |
| Nikolas Flamelis. XVI a. graviūra |
Šį vardą
greičiausiai atsimena kiekvienas kas skaitė Harį Poterį, tačiau šis
literatūrinis personažas buvo realus asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. Rowling
jam ir priskyrė filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba jis išgyveno iki
mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog jis mirė 1417 metais, sulaukęs 87 metų.
Flamelis gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus. Baigęs universitetą, jis
kurį laiką, Paryžiuje, dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais, už vieną
floriną, nusipirko rankraštį “Šventoji Abraomo Žydo knyga”, kurioje buvo
išdėstytas filosofinio akmens gamybos būdas, tad jis įniko į alchemijos
studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė tokią Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo
ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose. Alchemijos istorijos tyrėjai
nurodo vieną datą, kuri laikoma filosofinio akmens sukūrimo data, tai 1382 metų
balandžio 5 diena. Įdomu tai, jog būtent po to, Nikolas Flamelis iš tiesų tapo
labai turtingas, tad gal iš tiesų jis sugebėjo paprastus metalus versti auksu?
Kas žino. Tiesa, jis visą savo turtą
išleisdavo labdarai. Iki 1413 metų, Flamelis pastatė kelias benamių
prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio
praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų jog jam iš tiesų pavyko
sukurti filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo
alcheminius veikalus, tokius kaip “Trumpas filosofijos išdėstymas” ir “Skalbėjų
knyga” kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.
 |
| Flamelio namas laikomas seniausiu namu Paryžiuje |
Po Flamelio
mirties praėjus porai šimtmečių, buvo atvertas jo kapas, tačiau kūno jame
nebuvo rasta. Tai žinoma dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog jam pavyko atrasti
filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgauti jaunystės eliksyrą. O
tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai kaip kažkas regėjo didijį alchemiką.
Štai XVII a. keliautojas Polis Liuka papasakojo keistą nutikimą susijusį su
nemirtingojo Flamelio šlove. Liuka teigė, jog viešint Turkijoje, vieno
pasivaikščiojimo metu, jam teko garbė susipažinti su asmeniu, kuris teigė jog
yra vienas geriausių Nikolo Flamelio draugų ir paskutinį kartą su pastaruoju
bendravo ne seniau kaip prieš tris mėnesius Indijoje. Šis asmuo taip pat
papasakojo, jog Nikolas Flamelis kartu su žmona suklastojo savo mirtį ir laidotuves,
o po to slapčiomis persikėlė gyventi į Šveicariją. Išties keistas nutikimas,
nes Flameliui tada turėjo būti maždaug 300 metų. Istorikai kelia įvairias
teorijas, kad tai galėjo būti koks nors asmuo apsimetęs didžiuoju alchemiku
arba kad Liuka sutiktas nepažįstamasis galėjo paprasčiausiai pameluoti. Na bet
kaip ten bebūtų, šis nutikimas tik prisidėjo prie Nikolo Flamelio alcheminės
šlovės.
 |
| Flamelio antkapis |
Pasakojimų apie
susitikimus su Flameliu būta ir vėlesniais laikais. Štai XVIII a. šventikas
Siras Morselis, teigė jog matė didijį alchemiką besidarbuojantį slaptoje
požeminėje laboratorijoje esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant,
laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su
žmona ir sūnumi atseit buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais, po
Paryžių klajojo žmogus teigiantis jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis
asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines
paslaptis.
Kaip ten bebūtų
Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje
dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp
jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis. Per vidurį randasi epitafija, šlovinanti
Flamelio dosnumą ir užrašas lotynų kalba: “Aukščiausiasis Viešpatie, tavo
gailestingumu remiuosi”. Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats
Flamelis ir prierašas prancūzų kalba: “Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes.
Kreipiu sielą link tavęs, Jėzaus žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes”.
Komentarai
Rašyti komentarą