Skaitant apie
raganų teismus, gana dažnai sutinkamas teiginys, jog jos gebėjo pasiversti
įvairiais gyvūnais: katinais ar rupūžėmis. Pirmą kartą tokios transformacijos
buvo aprašytos Kenterberio arkivyskupo šv. Teodoro (668 – 690 m.) veikale
“Liber Penitentialis”. Jis mini, jog jei kas nors sausio kalendose (Saturnalijų
atitikmuo), persirengs elniu ar jaučiu, ar panašiu būdu pavirs laukiniu gyvuliu
užsidėdamas jo galvą ant savosios, tegul atgaila už tai trunka tris metus, nes
čia veikia šėtonas. Tokios transformacijos, kaip pasakojama, vykdavo šabašų ir
orgijų metu. Žinoma, dėl tokių pranešimų kaip šv. Teodoro, istorikai tiriantys
šį fenomeną, mano kad fizinė transformacija vis tik nevykdavo. Greičiausiai
raganos dėvėdavo įvairias ritualines kaukes, kurios buvo traktuojamos kaip
realus virsmas gyvūnu.
Antropologai yra
pastebėję, jog kaukės dėvėjimas senosiose kultūrose, paprastai būdavo
suvokiamas kaip asmens virsmas kažkuo kitu, t.y. tuo ką žymi kaukė. Tuo metu
asmuo vaikšto, kalba ir elgiasi imituodamas kaukės suteiktą vaidmenį.
Bendruomenei kaukės dėvėtojas buvo suvokiamas kaip kitokybė. Tokių archajinio
mąstymo apraiškų randama ir mūsų laikais, pvz. kunigas dėvėdamas liturginius
rūbus, veikia in persona Christi t.y. veikia ne pats kunigas, bet
Kristus. Greičiausiai su raganų transformacija į gyvūnus, galėjo būti tas pats
ritualinis kaukės dėvėjimas, suvokiant per archajinę prizmę arba tiesiog
apipinant jų ritualus įvairiais gandais ar mitais.
Komentarai
Rašyti komentarą