Nikolas Flamelis nemirtingasis filosofinio akmens atradėjas

Nikolas Flamelis. XVI a. graviūra
   Šį vardą greičiausiai atsimena kiekvienas kas skaitė Harį Poterį, tačiau šis literatūrinis personažas buvo realus asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. Rowling jam ir priskyrė filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba jis išgyveno iki mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog jis mirė 1417 metais, sulaukęs 87 metų. Flamelis gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus. Baigęs universitetą, jis kurį laiką, Paryžiuje, dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais, už vieną floriną, nusipirko rankraštį “Šventoji Abraomo Žydo knyga”, kurioje buvo išdėstytas filosofinio akmens gamybos būdas, tad jis įniko į alchemijos studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė tokią Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose. Alchemijos istorijos tyrėjai nurodo vieną datą, kuri laikoma filosofinio akmens sukūrimo data, tai 1382 metų balandžio 5 diena. Įdomu tai, jog būtent po to, Nikolas Flamelis iš tiesų tapo labai turtingas, tad gal iš tiesų jis sugebėjo paprastus metalus versti auksu? Kas žino.  Tiesa, jis visą savo turtą išleisdavo labdarai. Iki 1413 metų, Flamelis pastatė kelias benamių prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų jog jam iš tiesų pavyko sukurti filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo alcheminius veikalus, tokius kaip “Trumpas filosofijos išdėstymas” ir “Skalbėjų knyga” kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.
Flamelio namas laikomas seniausiu namu Paryžiuje
   Po Flamelio mirties praėjus porai šimtmečių, buvo atvertas jo kapas, tačiau kūno jame nebuvo rasta. Tai žinoma dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog jam pavyko atrasti filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgauti jaunystės eliksyrą. O tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai kaip kažkas regėjo didijį alchemiką. Štai XVII a. keliautojas Polis Liuka papasakojo keistą nutikimą susijusį su nemirtingojo Flamelio šlove. Liuka teigė, jog viešint Turkijoje, vieno pasivaikščiojimo metu, jam teko garbė susipažinti su asmeniu, kuris teigė jog yra vienas geriausių Nikolo Flamelio draugų ir paskutinį kartą su pastaruoju bendravo ne seniau kaip prieš tris mėnesius Indijoje. Šis asmuo taip pat papasakojo, jog Nikolas Flamelis kartu su žmona suklastojo savo mirtį ir laidotuves, o po to slapčiomis persikėlė gyventi į Šveicariją. Išties keistas nutikimas, nes Flameliui tada turėjo būti maždaug 300 metų. Istorikai kelia įvairias teorijas, kad tai galėjo būti koks nors asmuo apsimetęs didžiuoju alchemiku arba kad Liuka sutiktas nepažįstamasis galėjo paprasčiausiai pameluoti. Na bet kaip ten bebūtų, šis nutikimas tik prisidėjo prie Nikolo Flamelio alcheminės šlovės.
Flamelio antkapis
   Pasakojimų apie susitikimus su Flameliu būta ir vėlesniais laikais. Štai XVIII a. šventikas Siras Morselis, teigė jog matė didijį alchemiką besidarbuojantį slaptoje požeminėje laboratorijoje esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant, laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su žmona ir sūnumi atseit buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais, po Paryžių klajojo žmogus teigiantis jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines paslaptis.
   Kaip ten bebūtų Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis. Per vidurį randasi epitafija, šlovinanti Flamelio dosnumą ir užrašas lotynų kalba: “Aukščiausiasis Viešpatie, tavo gailestingumu remiuosi”. Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats Flamelis ir prierašas prancūzų kalba: “Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes. Kreipiu sielą link tavęs, Jėzaus žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes”.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą