Apie tyrimą, skeptiškumą ir tikėjimą

   Dažnai susiduriu su tuo, kad pasakius, jog tiri ar domiesi paranormaliais reiškiniais, žmonės kažkodėl iškart galvoja, jog jei jais domiesi, tai privalai tikėti viskuo kas susiję su paranormalių reiškinių sritimi. Kai žmonės vis tik įsisąmonina, kad esu gana skeptiškas, tada iškart pradeda galvoti, kad viską aklai atmetu ir manau, jog žmonės yra vienintelės mąstančios būtybės visatoje. Čia susiduriu su paradoksu, kuris verčia domintis aklai tikėti viskuo kad neįtelpa į gamtamokslines koncepcijas, arba atmesti viską, kas bent kiek panašu į paranormalų reiškinį. Pats laikausi principo išsakyto vieno ufologo: netikėk niekuo, bet neatmesk nieko. Tokiu atveju atsiranda didesnė tikimybė nepasimauti ant eilinės žiniasklaidos anties, o taip pat susidūrus su anomalija jos nepražiopsoti. Tas tik viskuo tas paprastai netiki niekuo, o galvoje pas jį tėra dėl kognityvinio disonanso nejautimo susiplakę keisti tarpusavyje nesusiję dariniai. Kas viską aklai atmeta taip pat patenka į savo logikos spąstus ir pradeda selektyviai ignoruoti duomenis kurie neįtelpa į jo turimą pasaulėvokos koncepciją. Taigi, nors tu ir aklai netiki paranormaliais reiškiniais, tačiau tu gali suvokti, kad kažkoks fenomenas vis tik egzistuoja, tad skatinamas noro pažinti tiesą, tu giliniesi kol atrandi to fenomeno priežastis. Aklas tikėjimas paranormaliais reiškiniais, deja per daug dažnai iškreipia visą pasaulėvoką, tad norint pasiekti tiesą, dažnai tenka pabūti skeptišku. Žinoma nekalbu apie aklą skeptiškumą, nes jis gali būti toks pats klaidinantis kaip ir aklas tikėjimas. Tiek vienu tiek kitu atveju yra lengva pražiopsoti tiesą, tad labai puiku būtų jei kiekvienam tyrėjui pavyktų suderinti ir sveiką tikėjimą ir sveiką skeptiškumą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą